Autorius - Raimonda Bunikytė

Šiuo metu "teršėjas moka" reiškia "gamintojas teršia ir gauna nuobaudas, vartotojas moka. Galbūt ir nieko, nes tuomet labai netiesiogiai skatinama vartotojus rinktis neteršiančius gamintojus (energijos ar produktų). Teisingesnis, ant vartotojų naštos neperkeliantis mokestis būtų, jei už taršą gamintojas turėtų mokėti procentinę dalį (ne mažiau kaip 40 %) nuo gauto pelno atskaičius išlaidas, reikalingas padarytai žalai gamtai atitaisyti neleidžiant kelti prieš tai buvusios kainos galutiniams vartotojams tam tikrą laikotarpį (pvz. 10 metų). Kuo didesnė žala, tuo didesnis pelno procentas būtų nuskaičiuotas. Toks "teršėjas moka" principo įgyvendinimas skatintų įmones sparčiau įgyvendinti aplinką saugančius techninius sprendimus ir tiesiogiai apmokestintų teršėjus, o ne vartotojus, nuo kurie negali tiesiogiai primti su gamyba ar gavyba susijusių sprendimų ir ne visada turi pasirinkimą rinktis jiems priimtinu būdu pagamintą produktą.